Norėjau būti artojas, bet tapau durniumi. Teko arti moteriškus asilus

Šis žmogus, turintis puikią psichikos organizaciją, Denis Manutinas, visada svajojo dirbti atvirame lauke, arti didelį plūgą per nepaliestą neapdorotą žemę, tada dosniai apsodinti ją spygliuotais kviečiais... kažkada jis taip pat vedė nuotykių keliu, bet kažkada susižeidė kelį, o dabar, užuot vaikščiojęs naktį lauke su arkliu, dulkina jaunas, liesas mergaites, savo kaimo kanalizacija perveria jų plonus, ankštus Asilus, iš kurių vargšas cypia kaip geras Matas, ir jų mergaitiškos įdubos sutrūkinėja visose siūlėse, kai Denis jas iki galo užpildo savo sėkla